Tačiau anksčiau nešiaus stiprų jausmą, kad vis kažko nežinau, nemoku ar nespėju. Kad iki tobulybės trūksta dar truputį laiko, papildomų mokslų ar įgūdžių. O dar geriau – gražesnės praeities. Šis nuolatinis savęs neišbaigtumas, t.y. toks saves vertinimas, vargino ir liūdino, kol įkopus į 40 neatradau kitokio požiūrio kampo.
O pasirodo, galima leisti sau būti tokia, kokia esi. Dabar ir šiandien. Priimant visą (nebūtinai tobulą) savo praeitį, patirtį, gebėjimus, santykius. Pripažįstant, kad štai viskas taip yra, nesilygiuojant ir net primigtynai nesiekiant tapti tobulesne pačios versija. Šis priėmimas man tapo nauju vidiniu atradimu, į gyvenimą atnešė daugiau ramybės, lengvumo ir gebėjimo pažvelgti naujai į visą kas vyksta.
Knygos, citatos, žmonių pamokymai visada traukė, visada ieškodavau „teisingo sprendimo” santykiuose, profesinėje, kūrybinėje veikloje. Bet nuomonių juk yra skirtingų ir vėl žmogus pasimeti – ką daryti? Kaip reaguoti, pasielgti, kokia būti? Kur toji esmė? Pažinimo smalsumas 2019 m. atvedė į mindfulness studijas, kur radau bendrą vardiklį visoms iki tol prijaukintoms tiesoms.