Maitinimasis ir valgymas – tai be galo instintyvus poreikis, tiesiogiai susijęs su išgyvenimu. Bėda ta, kad po juo labai dažnai suslepiame ir visa kitą: slogią nuotaiką, nuovargį, nuobodulį, stresą, džiaugsmo ir meilės trūkumą. Valgome, nes bijome išalkti, nes mums siūlo, nes nemandagu palikti. Nes skaniai kvepia, gražiai atrodo, nes kiti valgo. Nes esame taip išmokę, įpratę.. Evoliucijos eigoje valgymas vis daugiau pradėjo vykdyti ne tik maitinimosi, bet ir emocijų valdymo, bendravimo, socialines funkcijas. Būtent pastarosios ir išmoktas disfunkcinis automatizmas kelia riziką valgymo elgesio problemų ir jų pasėkmių (tame tarpe ir antsvorio) vystymuisi.
Sąmoningo (pilnaprotaujančio) valgymo praktikos kviečia įsisamoninti patį valgymo procesą, t.y. pastebint tiek malonumą, tiek vidinius bei išorinius faktorius, kurie veikia alkį ir sotumą, bei troškimą valgyti.